Violetos pasakojimas

Tik mamai susirgus sužinojau, kad ji turėjo problemų dėl pūslės ir tai slėpė nuo mūsų visus tuos metus. Paslapčiai išaiškėjus mamai galiausiai palengvėjo, nes gauna tinkamą pagalbą… ”

Mano mama yra aktyvi ir ypač nepriklausoma moteris. Pradėjusi penktą dešimtį mama buvo populiari mūsų vietos bendruomenėje ir mėgo lepinti mano vaikus. Jos puiki nuotaika ir linksmumas valandoms prikaustydavo vaikų dėmesį – visi mylėjo močiutę. Tačiau jos puikus būdas pradėjo nykti ir niekaip negalėjome suprasti kodėl.

Ji nustojo dažnai pas mus lankytis, o kai aplankydavo, tik labai trumpam. Net kalbantis telefonu, jei pasiūlydavau kur nors išeiti, ji stengdavosi pakeisti pokalbio temą ir daug mažiau bendravo, net būdavo neįprastai blogos nuotaikos ir atžari. Tikrai nerimavau dėl jos ir šie jos elgesio pokyčiai išties liūdino.

Nors tai nutiko prieš aštuonerius metus, aš ir brolis manėme, kad tai galbūt sukėlė pirmalaikė tėvo mirtis. Tačiau kai pasiūliau pasikalbėti su gydytoju apie netekties skausmą, ji tik nusijuokė ir pasakė, kad gydytoją trukdytų nebent dėl „rimtų“ dalykų ir mes be reikalo nerimaujame. Tuomet, žinoma, ėmėme galvoti, kad galbūt priežastis daug rimtesnė ir ji mums apie tai nepasakojo.

Mama nėra drovi ar silpna ir jokiu būdu ne kvaila. Kadangi ji atkakliai teigė, kad jai viskas gerai, padėti buvo dar sunkiau. Po kurio laiko pajutau, kad mano pastangos vertinamos, kaip zyzimas. Ir tai mane skaudino.

Vieną dieną sulaukiau skambučio iš ligoninės. Man pasakė, kad mama suklupo ant laiptų ir susilaužė koją. Jai reikėjo gulėti lovoje, tačiau apskritai jautėsi gerai ir po kelių dienų buvo išleista į namus, tačiau turėjo pagyventi pas mus, kol vėl galės vaikščioti.

Mama paprašė atvežti keletą daiktų iš namų, pvz., drabužių, prausimosi reikmenų ir nupirkti higieninių įklotų. Lyg ir nepatikėjau, nes menopauzę buvo išgyvenusi gerokai anksčiau. Ji paraudo iš gėdos aiškindama man, kad jai pasitaiko „keistų pratekėjimų“, todėl reikia sugeriamųjų priemonių. Paklausiau, ar dėl to ji rečiau lankydavosi pas mus ir ji pripažino, kad taip. Mama negalėjo tuo patikėti, kai pagaliau su palengvėjimu nusijuokiau. Pasakiau, kad kaip ir daugumai pagimdžiusių moterų, man taip pat pasitaikydavo atsitiktinių pratekėjimų kosint ar keliant sunkius daiktus. Ji pati užaugino tris vaikus, tačiau anksčiau nebuvo to patyrusi. Taip pat pasakiau, kad jai būtų daug patogiau, jei naudotų tinkamus šlapimo nelaikantiesiems skirtus įklotus, nes su jais galima jausti daug saugiau ir išvengti kvapų.

Mačiau, kad nerimas dingo iš mamos veido. Manau, žinojimas, jog aš, vos 35 metų žmogus, taip pat nelaikau šlapimo ir dėl to nesijaudinu, jai suteikė didžiulį palengvėjimą. Dabar ji pripažįsta, kad turėjo apie tai užsiminti gydytojui (ar net man) jau pirmąjį kartą, kai tai nutiko, ir nešvaistyti veltui laiko, kai mes abi be reikalo jaudinomės.

Jei įtariate, kad jūsų mylimas žmogus turi panašią problemą, pasistenkite lyg netyčia pokalbio metu papasakoti apie savo ar draugo išgyvenimus ir pažiūrėti, ar sulauksite reakcijos.