Margaritos pasakojimas

Rūpinimasis anyta leido man iš tiesų suprasti, kaip jaučiasi žmogus, fiziškai priklausomas nuo kitų.

Irena – kietas riešutėlis ir pradėti kalbėti apie šią problemą nebuvo lengva. Tačiau kai tai nutiko dar kartą, pasakiau, kad galime jai padėti. ”

Mano vyro mama Irena gyvena su mumis nuo to laiko, kai susilaužė klubą. Mūsų nuomonės skyrėsi, bet sutarėme neblogai. Vieną dieną mano dukra staiga sušuko: „Močiutė įstrigo tualete!“. Kai pro duris paklausiau ar kas nutiko, ji atsakė: „Negi nėra nieko šventa šiuose namuose?“. Iš pradžių nustebau ir tik tuomet pastebėjau, kad ant anytos mėgiamiausios kėdės nebuvo apmušalo. Supratau, kad jai galėjo nutikti „nelaimė“.

Skaitydama apie šlapimo nelaikymą žurnaluose ir internete, sužinojau, kad 1 iš 4 moterų anksčiau ar vėliau susiduria su šia problema ir maždaug 1 iš 10 reikia kasdienės pagalbos sprendžiant šią problemą – tai juk daugybė žmonių, kenčiančių tą patį!

Mūsų šeimos gydytoja patvirtino, kad ši problema ypač dažna. Kai paminėjau, kad Irena dėl to nesikreipė į gydytoją, ji pasakė, kad mažiau nei pusė visų, turinčių problemų dėl šlapimo pūslės, niekada to neaptarinėja, taigi dažnai ši problema nėra sprendžiama.

Irena – kietas riešutėlis ir pradėti kalbėti apie šią problemą nebuvo lengva. Tačiau kai tai nutiko dar kartą, pasakiau, kad galime jai padėti. Ji buvo ypač susierzinusi, kad tai pastebėjau, nors atkakliai tvirtinau jai, kad nesigėdiju. Prieš veždama ją pas šeimos gydytoją, leidau viskam nurimti.

Tuomet padėtis pagerėjo. Pasirūpinome, kad kelias į tualetą būtų laisvas ir parinkome tinkamo dydžio kvapą neutralizuojančius įklotus. Po keleto mėnesių ji buvo prikaustyta prie vežimėlio. Staiga man teko slaugytojos vaidmuo, tai buvo neįprasta situacija mums abiems. Didesnis intymumas, kurio reikėjo kasdien prausiantis ir einant į tualetą buvo tikras iššūkis, ypač mano anytai. Galbūt būtų buvę geriau, jei būčiau jos dukra, tačiau tai ypač skausminga tema. Mano vyras padėjo, bet prisidengdavo darbu ir vyriška lytimi, norėdamas išvengti intymios slaugos.

Dabar svarbiausia buvo kažkaip viską atlikti nepažeidžiant Irenos ir mano orumo. Bandydamos ir klysdamos įpratome prie kasdienės rutinos, dieną naudodamos įklotus, kuriuos galima keisti nenumaunat pėdkelnių, o naktį - sauskelnes, kurios atsilipina šonuose, kad būtų galima greitai ir patogiai nuimti ryte.

Bandydama įveikti vyro kuklumą, priverčiau jį praktikuotis su manimi. Nunešti mane į tualetą ir užkelti ant klozeto buvo gana sunku, tačiau kai liepiau jam padėti man nusišluostyti, jis eksperimentą nutraukė! Net ir po trisdešimties metų vedybinio gyvenimo, nušluostyti man užpakalį, jam atrodė labai keista mintis. Tačiau tai privertė jį suprasti, kad su jo mama tai darome kasdien ir, kad aš neprieštarauju tam, bet kartkartėmis man reikia pailsėti ir nenuostabu, kad kartais tampu irzli.

Na, jis dar ne visiškai perėmė tualeto pareigas, tačiau pasirūpino, kad vyresni vaikai imtųsi daugiau namų ruošos darbų ir paskyrė du vakarus per savaitę, kai su vaikais gamina maistą. O kartą per savaitę turiu laisvą popietę, kai galiu išeiti pasivaikščioti, susitikti su draugėmis kavos ar tiesiog paslampinėti po parduotuves. Nenorėjome atsidurti tokioje situacijoje, tačiau dabar mokomės, kaip geriausia su ja tvarkytis būnant šeima.“