Stepono istorija

Praradau pasitikėjimą savimi, kai dėl prostatos problemų susidūriau su šlapimo nelaikymu. Nebuvo lengva, bet šeimos gydytojas mane nukreipė tinkama linkme.

Mano vardas Steponas. Man 52-eji, esu gana sportiškas ir sveikas. Maždaug prieš metus man diagnozavo prostatos hiperplaziją – gana įprastą ir nesunkiai išgydomą vyrų ligą. Gydytojas sakė, kad reikės atlikti nesudėtingą operaciją, todėl beveik nesijaudinau.

Iš tiesų po operacijos kurį laiką viskas buvo gerai. Vieną dieną važiuodamas iš darbo apačioje pajutau šilumą ir drėgmę. Išsigandau ir susirūpinau, kad vėl susirgau.

Iš pradžių ketinau papasakoti apie tai žmonai, bet paskui nusprendžiau, kad viską turiu sutvarkyti pats. Tai nebuvo gera mintis. Netrukus šeima ir kolegos pastebėjo pasikeitusį mano elgesį: nuolat dingdavau arba slėpdavausi, nes man buvo gėda.
Galiausiai vieną dieną žmona pasakė žinanti, kas vyksta. Ji mane padrąsino ir patarė vėl kreiptis į šeimos gydytoją. Žinoma, ji buvo teisi. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

„Ne jūs vienas susiduriate su šia problema“, – pasakė mano gydytojas. Pasirodo, tai gana įprasta, jei buvo atlikta prostatos operacija. Jis patarė naudoti šlapimo nelaikantiesiems skirtus įklotus, tačiau manęs neapleido mintis, kad turėsiu nešioti sauskelnes!

Gerai, kad šie įklotai yra nepastebimi ir užtikrina visišką apsaugą. Iš pradžių juos naudodamas jaučiausi nejaukiai, tačiau radęs tinkamiausią greitai pamiršau, kad juos naudoju. Geriausia, jog lioviausi jaudintis dėl blogo kvapo ar šlapimo ištekėjimo.

Šie įklotai prisitaiko prie kūno formų, nepraleidžia drėgmės ir padeda išlaikyti švaros pojūtį – juk taip gera jaustis saugiai ir kontroliuoti padėtį! Nebereikia slapstytis, gėdytis ir nuolat meluoti. Dabar į viską žiūriu paprasčiau. Žinoma, norėčiau neturėti šlapimo nelaikymo problemos, tačiau džiaugiuosi, vėl galėdamas normaliai gyventi.