Jono istorija

Mano problema nuolat trikdydavo, todėl galiausiai nusprendžiau jos neneigti.

Šlapimo nelaikymas? Ne, negali būti! Tai tik senų žmonių bėda. Kartojau sau, kad reikia trupučio kantrybės ir tai praeis. Ar bandžiau neigti, jog turiu šią problemą? Ne, man taip neatrodė.

Pamenu, kaip pirmą kartą tai nutiko: tiesiog per pietus nuėjau į tualetą. Tiesa, buvau šiek tiek padauginęs... Baigęs šlapintis gerai nukračiau ir užsisegiau kelnių užtrauktuką. Staiga pajutau tarsi koja tekėtų skystis. „Tai gražiausia! Ką gi, visiems pasitaiko“, – pamaniau. Visiškai nepanikavau. Tačiau tai nutiko vėl... Paskui ir dar sykį... Maniau, kad padės popierinės servetėlės, kurias įsidėdavau į kelnes, tačiau vieną kartą laukiant taksi jos iškrito pro klešnę... Nutariau niekur neiti. Tiesą sakant, beveik taip ir dariau. Tačiau problemą pripažinti vis dar vengiau.

Kol vieną dieną, žaidžiant stalo žaidimą su dukra Kotryna, tai pasikartojo. Mes puikiai leidome laiką ir daug juokėmės. Staiga pajutau kažką neįprasta.

„Koks čia kvapas?“  – sušuko Kotryna. Aš apmiriau. Juk ji pati neseniai nustojo dėvėti sauskelnes.

„Tai triušio darbas, – staiga šovė į galvą gudrybė. – Žiūrėk, jis ką tik nubėgo į sodą!“

Ji išbėgo, o aš atsistojau ir ant sofos išvydau didžiulę tamsią dėmę. Ilgiau neigti negalėjau. Na, bet tą kartą triušis buvo puikus pasiteisinimas.

Žmona Karolina mane suprato. Pasirodo, mūsų draugai taip pat neseniai susidūrė su šia problema. Pamaniau, kad būtų neblogai pasikviesti juos į svečius.

Karolina padrąsino mane paskambinti ir aš juos pakviečiau. Po visko, kas buvo nutikę, jau nesivaržiau apie tai kalbėti. Draugas papasakojo apie specialiai vyrams sukurtus įklotus, padedančius tokioje situacijoje.

Nuo tada naudoju įklotus ir galiu jums pasakyti, kad kartais net pamirštu, jog juos naudojantis.